Sujungti keletą transporto priemonių į vieną sąstatą – būdas taupyti energiją bei vienu metu vežti daugiau keleivių.

Transporto priemonių sąstatų sistema – keleivių vežimo būdas, kuomet į vieną autotraukinį sujungiama keletas lokomotyvų ar motorinių vagonų, o valdo tokią transporto priemonę viena lokomotyvo brigada. Toks važiavimo būdas gali būti naudojamas ir geležinkelyje, ir tramvajuose, ir netgi troleibusuose.

Pirmąsyk tokią sistemą panaudojo amerikiečių išradėjas Frenkas Spreiglas dar 1887-aisiais elektriniuose Čikagos estakadinio geležinkelio traukiniuose. Vėliau sistema naudota priemiečio ir miesto geležinkeliuose, tramvajuose bei lokomotyvuose. Dar ir dabar sąstatų sistema naudojama viso pasaulio metro.

Sujungus dviejų transporto priemonių valdymo grandinę paraleliniu būdu, abi mašinas galima valdyti iš vienos kabinos. Elektrinės abiejų lokomotyvų ar motorinių vagonų schemos tokiu atveju taip pt privalo būti suderintos.  Jos sujungiamos specialiais kabeliais per laidų sistemas, išdėstytas ties transporto priemonių lubomis.

Kai kuriuose šiuolaikinių sąstatų modeliuose naudojami specialūs Šarfenbergo prietaisai,kurie išsyk mechaniškai sujungia ir prijungia elektros grandines. Transporto priemones gali jungti ir radijo ryšys.

Taip pat egzistuoja ir telemechaninis sąstatų sistemos sujungimo būdas, kuomet automobilių valdymo laidai nesujungiami; valdymo signalai koduojami ir perduodami tik per vieną laidų porą. Tokiu būdu, jei sėkmingai dirba šifratorius ir dešifratorius,  padidėja transporto priemonės efektyvumas, paprastesnė jos valdymo sistema.

Iki 1950-ųjų metų beveik visose pasaulio šalyse tramvajuose buvo populiarūs prikabinami vagonai, tačiau juose būdavo įrangtos atskiros kabinos su elektros įranga ir įtampos nuėmėjais.

1959 m. Čekijos įmonės „ČKD Tatra-Smihov“ (vėliau pavadinta „ČKD Praha“) pateikė rinkai naują tramvajaus modelį „Tatra T2“, kur vagonus buvo galima sujungti išsyk po du. 1961 m ČKD pateikė atnaujintą „Tatra T3“, kuris taip pat galėjo dirbti kaip sąstatų sistema.

1966 m. Kijevo inžinierius Vladimiras Vekličius sumanė sujungti į sąstatą keletą „МТБ-82Д“ troleibusų. Vėliau pabandyta sujungti ir „Škoda 9 Tr“. Tuo metu Čekoslovakijoje buvo sukurti „Škoda 12 Tr“ troleibusai – juose montuojama elektros įranga sudarė galimybę sujungti juos į sąstatus be papildomos įrangos. Tačiau serijinė tokių transporto priemonių gamyba nebuvo pradėta.

Sujungus troleibusus, jų talpa išsyk padidėdavo dvigubai. Be to, dviems transporto priemonėms vairuoti tereikėjo tik vieno vairuotojo, taip ipat ir vienerių „ūsų“ .

Rygoje tokia kelių transporto priemonių sąstatų sistema dirbo net iki 2001 metų, jai naudoti įprasti „Škoda 9 Tr“ troleibusai. Porą autotraukinių, suprojektuotų Kijeve iš ZIU 682 troleibusų, iki šiol eksploatuoja Krasnodaro miestas.

Kijeve buvo populiaru į sąstatus sukabinti po tris troleibusus „Škoda 9 Tr“, kiekviename iš jų buvo po vairuotoją. Vėliau trijų vagonų sąstato buvo atsisakyta, ir jis buvo sudaromas iš dviejų troleibusų. Vairavo autotraukinį vienas vairuotojas.

1986 lapkričio 14 d. Kijevui buvo perduotas eksperimentinis „Škoda“ autotraukinys „Škoda 14 Tr“, vadinamas „TV-14Tr“ (TROLEJBUSOVÝ VLAK) , tačiau jis buvo suprojektuoti taip, kad atskirti vagonų nebuvo galima. Tad šis sąstatas nebuvo ilgai eksploatuojamas, vėliau jis tapo „donoru“ kitiems troleibusams.

Šiuo metu tramvajų sąstatų sujungimo sistema naudojama visoje Europoje. Čia retai kada sutiksi važiuojantį pavienį vagoną. Tuo tarpu buvusiose Sovietų sąjungos šalyse tramvajų traukiniai vis dažniau išardomi, paleidžiant važiuoti po vieną; taip yra pigiau, kadangi vagonai kainuoja labai brangiai. Viešojo transporto organizatorių manymu, efektyviau yra tankinti važiavimo intervalus.

Parengė Lina Jakubauskienė ir

Denis Simonov

Nuotrauka - Aleksandro Matrosovo