Išvertus iš italų kalbos, Pjemontas reikštų „kalnų papėdėje“. Italai, gyvenantys šiame nuostabaus grožio regione, mano, jog jų kraštas mažiausiai patrauklus  į Italiją plūstantiems turistams. Išties, pirmasis įspūdis, važiuojant nuo Bergamo oro uosto Milane iki nedidelio San Damiano D“Asti miestelio, - itališkas peizažas nedaug kuo skiriasi nuo lietuviškojo. Tačiau jau kitą dieną, susipažinus su Šiaurės Italija iš arčiau, nuomonė pasikeičia. Pjemontas – nuostabaus, savito grožio kraštas, žavintis originalia architektūra ir pagarba senovei.

Kone kiekvienas Italijos miestelis pasitinka senovine pilimi ar įspūdinga bažnyčia. Neišdildomą įspūdį palieka ir kalnų šlaitais kopiantys vynuogynai bei riešutynai, neleidžiantys parmiršti, jog Pjemontas – daugelio vynų, vermutų bei mums puikiai pažįstamų skanėstų „Nutella“ bei „Rafaello“ gimtinė.

Joks gidas negalėtų aprodyti krašto taip, kaip tai geba vietos gyventojai. Man pasisekė, kad ekskursijose po Pjemontą visą laiką lydėjo pjemontiečiai; šįkart Italijoje lankiausi kaip jų svečias. Nuoširdžiai dėkoju mane priglaudusiems San Damiano gyventojams už svetingumą, gardžias ir itališkai triukšmingas vėlyvas vakarienes bei už galimybę bent trumpam pasijusti jų gyvenimo dalimi.

Apie Pjemontą

Pjemonto regionas – vienas iš didžiausių Italijoje. Jo plotas - daugiau kaip 25 tūkst. kvadratinių kilometrų, gyvena čia apie 4,5 milijonus žmonių.

Įdomu ir tai, kad maždaug du milijonai jų kalba pjemonto kalba, kurią daugelis kalbininkų laiko savarankiška; nors Italijoje ji laikoma italų kalbos dialektu.

Pjemontas garsėja daugeliu dalykų. Šį regioną išgarsino ne tik Turine – krašto sostinėje – vykusios olimpinės žaidynės. Čia į dangų stiebiasi vienos iš aukščiausių Europos viršukalnių – Grai Paradimo (4061 m) ir Monte Roza (4637 m), antroji pagal aukštį po Monblano Alpių viršukalnė. Čia prasideda Po upė – ilgiausia Italijos upė, kuri vingiuoja šalies kloniais ir kalnais net 652 kilometrų.

Pjemonto kraštas tęsiasi per visą Šiaurės Vakarų Italiją, nuo Alpių kalnų, skiriančių jį nuo Prancūzijos ir Šveicarijos, iki Apeninų pietuose, sudarančių natūralią sieną su Ligūrija, o ties Madžorės ežeru ir Tičino upe Pjemontas ribojasi su Lombardija.

Pjemonto regione yra aštuonios provincijos: Turino, Kuneo, Asti, Aleksandrijos, Novaro, Verčelli, Bjelo, Verbavo-Kuzio-Ossola.

Įžymybės

Labiausiai sužavi nedideli Italijos miesteliai su savita, kruopščiai saugoma architektūra. Net ir nauji namai čia statomi išlaikant įprastas spalvas ir formas. Matyti, jog italai itin puoselėja senąsias tradicijas.

Pjemonto regione įsikūrusi didžioji dalis sėkmingiausiai dirbančių ir žinomiausių pasaulyje Italijos gamyklų – FIAT, IVECO, čia gimsta burnoje tirpstantys skanėstai – saldainiai „Rafaello“ ir „Ferrero“, riešutų kremas „Nutella“, saldieji gėrimai „Martini“, „Campari“ ir kt.

Nepasakysiu nieko naujo teigdama, jog Pjemonto regionas garsėja vynų gausa. Vynuogynai čia užima milžiniškus plotus.  Pagal kokybiškų vynų gamybą Pjemontas – neginčijamas lyderis Italijoje. Įžymiausiais laikomi raudoniieji „Barolo“ ir „Barbaresco", „Gttinara“ ir „Ghemme“.

Lankantis pas svetingus pjemontiečius, kone kiekvieną vakarą prie gausiai nukrauto vaišių stalo teko skanauti vis kitokius vynus. Tarp jų – ir naminius, kokių nerasi nė vienoje parduotuvėje. Ypač gardus pasirodė iš saldžiųjų vynuogių pagamintas šventosioms mišioms skirtas vynas.

Dar viena Pjemonto įžymybė – trumai. Jie laikomi vienu iš brangiausių produktų, kuriais maistas gardinamas jau tris tūkstančius metų. Pjemonte, netoli Albos miesto, randama brangiausia trumų rūšis – baltieji trumai. Kasmet rudenį šiame mieste vyksta trumų šventė, į kurią susirenka pikantiško skanėsto gerbėjai iš viso pasaulio.

Vėlgi neišlaikysiu nepasigyrusi - šįkart ir man teko paragauti prabangaus pjemontietiško delikateso. Trumų vakarienėje, kaip ją pavadino italai, retu prieskoniu buvo pagardinti tradiciniai spageti patiekalai, sūriai. Maistui, beje, italai skiria itin daug dėmesio - negailima pinigų šviežiausiems, geriausios kokybės produktams.

Savaitė Pjemonte pralėkė it akimirka. Vos grįžus į Lietuvą pajutau, kad jau ilgiuosi jaukių Pjemonto miestelių, San Damiano centrinės aikštės, kuria kasryt grožėdavausi pro savo kambario langą, temperamentingos ir skambios italų šnekos bei ypatingo skonio maisto. Belieka tikėtis, jog į šį svetingą ir mielą kraštą dar teks ne sykį sugrįžti.

Lina Jakubauskienė
Autorės nuotraukos