Kaip ir daugelio autobusų, taip ir vengriškųjų gamyba prasidėjo nuo karietų – dar 19-ojo amžiaus pabaigoje Imrė Uri įkūrė savo dirbtuves. Karietos dirbtuvėse gamintos iki praėjusio amžiaus antrojo dešimtmečio, kuomet įmonei pasiūlyta pagaminti keletą kėbulų „Ford TT" autobusams. Darbą vengrai atliko puikiai, ir autobusų gamyba pradėjo įgauti pagreitį.

Iš pradžių kėbulai gaminti iš medžio, tačiau jų kokybė buvo puiki. Netrukus sulaukta užsakymų ir autobusams, montuojamiems ant „Mercedes-Benz” važiuoklės. 1933 m. broliai Uri, įmonės įkūrėjo sūnūs, atidarė automobilių ir kėbulų gamyklą. Reikalai puikiausiai klostėsi iki Antrojo pasaulinio karo – metalinis vengrų autobusas tuo metu buvo vienas iš gražiausių pasaulyje.

Karo metais įmonė klestėjo vykdydama Vermachto užsakymus. Tačiau karo pabaigoje gamykla buvo visiškai sugriauta. 1948-aisiais atstatyta įmonė buvo nacionalizuota ir pavadinta „Ikarus“.

1951 m. pasirodė pirmasis gamyklos „kūdikis“ – „Ikarus 30“. Po to pristatytas populiariausias Vengrijoje „Ikarus 60“. Ant jo važiuoklės buvo montuojama gausybė skirtingų autobuso versijų, taip pat ir troleibusai.

Sovietų sąjunga greitai tapo pagrindine vengriškų autobusų importuotoja. Talpūs ir tuo metu modernūs bei komfortiški miesto bei turistiniai „Ikarus“ daugelį metų buvo tapę ir neatskiriama Lietuvos žmonių gyvenimo dalimi.

Tačiau tik nedaugelis žino, kad be mums visiems gerai pažįstamų „Ikarus“, būta ir specializuotų modelių, pavyzdžiui, trapas lėktuvui, kabrioletas ar trijų sekcijų autobusas.

Parengė Lina Jakubauskienė